|
Stanisław Małachowski-Łempicki. Masonai buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse 1776–1822. Istorija ir šaltiniai. Iš lenkų kalbos vertė Žilvinas Norkūnas. – Vilnius: Mintis, 2009. – 280 p.
Ši knyga recenzuota tinklalapiuose „Bernardinai.lt“ ir „Balsas.lt“.
Pateikiame Žyginto Būčio pratarmę Stanisławo Małachowskio-Łempickio veikalui.
---
Stanisławo Małachowskio-Łempickio studija „Laisvoji mūrininkija buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse 1776–1822. Istorija ir šaltiniai“ lietuvių kalba publikuojama pirmą kartą. Tai istorikams puikiai pažįstamas, tačiau plačiajai visuomenei mažiau žinomas lenkų tyrinėtojo veikalas. Šią vieno žymiausių ir produktyviausių tarpukario Lenkijos laisvosios mūrininkijos tyrinėtojų knygą pirmąkart išleido Mokslo bičiulių draugija 1930 m. Vilniuje. Šios knygos populiarumą liudija tai, kad 2005 m. Varšuvoje ji buvo išleista pakartotinai. Nors ši studija daugiau skirta akademinei visuomenei, tačiau ji parašyta patraukliu stiliumi, paprasta ir aiškia kalba. Daugelis dokumentų, kuriais naudojosi knygos autorius, jau dingę negrįžtamai. Nemaža dalis masonų archyvo, saugoto Varšuvos Senųjų aktų archyve, sudegė 1944 m., o Vilniuje buvusios Vrublevskių bibliotekos masonikos rinkinys 1939 m. buvo išvežtas į Sovietų Sąjungą, kur buvo išgrobstytas.
Pirmosios refleksijos masonikos tematika vilnietiškoje spaudoje pasirodė dar XIX a. pradžioje, kai masonų judėjimas buvusioje LDK teritorijoje išgyveno savo „aukso amžių“. Tačiau trūkstant istorinės perspektyvos masonų veikla buvo vertinama iš pro- ar antimasoniškos perspektyvos, o objektyvios analizės trūko. Apie to laikotarpio antimasoniškas publikacijas plačiau yra rašęs Stanisławas Pigońis; tai šioje knygoje mini ir S. Małachowskis-Łempickis. Laisvosios mūrininkijos uždraudimas Rusijos imperijoje 1822 m. lygiai taip pat reiškė ir cenzūros įvedimą bet kokiems šio judėjimo moksliniams tyrinėjimams. Apskritai ne vienas tyrinėtojas pažymi, kad laisvosios mūrininkijos mokslinė analizė bei tyrinėjimai, kaip ir pačios brolijos veikla, Rytų ir Vidurio Europoje yra neatsiejami nuo oficialaus valstybių požiūrio į demokratines vertybes – žmogaus teises ir laisves, toleranciją.
Taigi pirmosios mokslinės publikacijos, siekiančios objektyviai vertinti masonų brolijos istoriją ir veiklą, pasirodo tik XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Minėtina Krokuvoje 1889 m. išleista pirmoji Abiejų Tautų Respublikos laisvosios mūrininkijos problematikai skirta išsami Stanisławo Załęskio monografija. Masonų organizacija Lietuvoje XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje buvo neatsiejamai susijusi su šiuo judėjimu Lenkijoje, todėl ir autorius savo knygoje skiria nemažą dėmesį brolijos raidai Lietuvoje nušviesti.
XX a. pradžioje pirmasis tyrinėtojas, atkreipęs išskirtinį dėmesį į Lietuvos ložių veiklą ir analizavęs jų struktūrą, raidą bei įtaką visuomenei buvo S. Dobrianskis. Władysławas Zahorskis 1912 m. taip pat pateikė Vilniaus „Uoliojo lietuvio“ ložės istorijos fragmentus. Ir tik 1930 m. pasirodė ši S. Małachowskio-Łempickio knyga, išsamiai pristatanti laisvosios mūrininkijos raidą ir veiklą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje.
Tarpukario Lietuvoje, kaip ir sovietiniais metais, masonų brolijos veikla, idėjiniai pagrindai ar istorija nesusilaukė didesnio tyrinėtojų dėmesio. Minėtinos pavienės, daugiau apžvalginio pobūdžio Vinco Maciūno, Mykolo Riomerio ir Vytauto Merkio publikacijos. Priešingai, kaimyninėje Lenkijoje tarpukaryje buvo gausu laisvosios mūrininkijos problematikai skirtų jau minėto S. Małachowskio-Łempickio, Kazimierzo Morawskio, Jano Nieczuja Urbańskio, Józefo Ujejskio, Władysławo Konopczyńskio ir kitų tyrinėtojų publikacijų, o nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio pasirodė ne viena išsami ir solidi Ludwiko Hasso, išskirtinio erudito ir vieno iškiliausių Rytų ir Vidurio Europos laisvosios mūrininkijos istorijos tyrinėtojų, monografija.
Lietuvoje tik pastaraisiais metais išleistos net kelios į lietuvių kalbą išverstos ir gana populiariai laisvosios mūrininkijos istoriją, veiklą bei idėjas pristatančios knygos. Masonikos problematika sulaukė ir Lietuvos mokslininkų dėmesio. Išskirtinos Tamaros Bairašauskaitės, Bronės Elertienės, Laimos Kiauleikytės, Rimanto Miknio, Margaritos Poškutės mokslinės publikacijos.
Stanisławas Małachowskis-Łempickis gimė dvarininkų Wiktoro Łempickio ir Felicjos Turskos šeimoje 1884 m. liepos 12 d. Kašove, netoli Radomo (Lenkija), o vėliau buvo įsūnytas grafo Jurgio Henryko Małachowskio. Jo vaikystės ir jaunystės metai prabėgo Rusijoje. Čia, Carskoje Selo, lankė gimnaziją, Sankt Peterburge baigė teisės mokyklą ir dirbo Senato sekretoriate. Peterburge jis susipažino su laisvąją mūrininkiją tyrinėjusia žinoma to meto Rusijos istorike Tira Sokolovskaja, kuri sudomino jaunajį teisininką „karališkuoju menu“. 1918 m. Rusijoje prasidėjus vidiniams neramumams bei revoliucijai, S. Małachowskis-Łempickis grįžo į Lenkiją ir iki 1933 m. dirbo teisėju Varšuvos apskrities teisme. 1934–1939 m. buvo šio teismo ipotekos skyriaus notaras, o po 1945 m. vertėsi advokato praktika.
1923 m. S. Małachowskis-Łempickis vedė Eveliną Baudouin de Courtenay (1892–1985), su kuria susilaukė dukters Elžbietos Hortenzijos. Įdomu pažymėti, kad Evelinos tėvas, žymus lenkų lingvistas ir visuomenės veikėjas Janas Baudouin de Courtenay (1845–1929) rūpinosi lietuvių spaudos draudimo panaikinimu, Rusijoje 1880–1883 m. išspausdino Antano Juškos dainų rinkinį lietuviškomis raidėmis, redagavo jo „Svotbinių rėdų“ ir liaudies melodijų rinkinio vertimą į vokiečių kalbą, rėmė tuometinius savo studentus jaunus lietuvių kalbininkus Kazimierą Būgą ir Kazimierą Jaunių, paskelbė keliolika publikacijų lituanistine tematika.
Stanisławo pažintis ir santuoka su Evelina, anot Ludwiko Hasso, taip pat turėjo įtakos būsimam laisvosios mūrininkijos tyrinėtojui pasirenkant mokslinių tyrimų objektą. Žmonos artimųjų ir bičiulių aplinka – demokratiškai bei liberaliai nusiteikusi Varšuvos inteligentija, kuri buvo susijusi su masonų brolijos atgaivinimu Lenkijoje 1920 m., – turbūt ir paskatino S. Małachowskį-Łempickį imtis šio judėjimo istorinės analizės. Lenkijos nacionalinė Didžioji ložė šiems jo moksliniams tyrimams leido naudotis jos biblioteka. L. Hasso nuomone, tikėtina, kad ir jis pats buvo priimtas į vieną iš Varšuvos ložių. Galima numanyti, kad netiesiogiai prie to prisidėjo ir garbinga įtėvio šeimos istorija. Pastarojo senelis Stanisławas Małachowskis, Lenkijos armijos generolas, XIX a. pradžioje buvo kelių Varšuvos ložių narys, „Kazimiero Didžiojo“ ložės Sosto meistro pavaduotojas, Lenkijos Didžiųjų Rytų ir Aukščiausiosios kapitulos narys.
Nebūdamas profesionalus istorikas ir jau gana brandaus pradedančiam tyrinėtojui keturiasdešimt vienerių metų amžiaus S. Małachowskis-Łempickis 1925 m. debiutuoja publikacija „Lenkijos laisvoji mūrininkija ir muzika“ (Wolnomularstwo polskie a muzyka, In: Wiadomości Muzyczne. 1925. Nr. 7.). 1926–1931 m. – pats produktyviausias tyrinėtojo laikotarpis: periodikoje paskelbta virš trisdešimt straipsnių, išleistos septynios knygos laisvosios mūrininkijos tematika. Iš jų svarbiausios ir išskirtinio dėmesio nusipelno „Lenkijos laisvųjų mūrininkų ložių ir jų narių 1738–1821 m. sąrašas“ (Wykaz polskich lóż wolnomularskich oraz ich członków w latach 1738–1821. Kraków, 1929.) bei „Laisvoji mūrininkija buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse 1776–1822. Istorija ir šaltiniai“. Pastarosios knygos atsiradimą, spėtina, paveikė ir dažni S. Małachowskio-Łempickio apsilankymai Vilniuje pas žmonos seserį Cezariją Baudouin de Courtenay (1885–1967), kuri nuo 1922 m. dėstė Vilniaus universitete, vėliau vadovavo Etnologijos ir etnografijos katedrai bei Universiteto etnografijos muziejui. Jos dėka S. Małachowskis-Łempickis turėjo išskirtinę galimybę susipažinti su Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomu gausiu masonikos rinkiniu bei kitomis miesto bibliotekomis ir archyvais.
Gausios tyrinėtojo publikacijos nutrūko 1934 m. Tam turėjo įtakos Lenkijoje ir visoje Europoje plitusios antimasoniškos nuotaikos. Lenkijoje 1938 m. buvo išleistas Prezidento dekretas, uždraudžiantis masonų ložių veiklą. Tai, žinoma, paveikė ir šio judėjimo mokslinius tyrinėjimus. Keli S. Małachowskio-Łempickio straipsniai masonų tematika pasirodė periodikoje tik po antrojo pasaulinio karo.
Verta pažymėti, kad S. Małachowskis-Łempickis buvo sukaupęs ir nemažą masonikos rinkinį (jame buvo ir Lietuvos laisvųjų mūrininkų ložių paveldo objektų), kurio dalį 1952 m. įsigijo Varšuvos nacionalinis muziejus.
S. Małachowskis-Łempickis taip pat domėjosi Rytų religijomis, ypač induizmu ir budizmu, jų apeigomis ir menu. 1931–1932 m. Varšuvos universitete skaitė orientalistikos paskaitas, publikavo keletą straipsnių. Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais parašė keliolika mokslo populiarinimo straipsnių, skirtų Varšuvos miesto istorijai. S. Małachowskis-Łempickis mirė 1959 m. gegužės 23 d. Varšuvoje.
Tikimės, kad ši S. Małachowskio-Łempickio knyga, kurioje iki šiol išsamiausiai apžvelgta masonų brolijos raida Lietuvoje XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje, padės skaitytojams geriau suvokti paties judėjimo istoriją, jo organizacinę struktūrą, veiklos pobūdį ir propaguojamas idėjas, o tuo pačiu leis pajusti ir to laikotarpio visuomenės gyvenimo būdą bei nuotaikas, apskritai atskleis kultūrinį to meto kontekstą. Knygoje pasitaiko mažų netikslumų, su kai kuriais autoriaus teiginiais ar apibendrinimais galima ir nesutikti, interpretuoti juos kitaip. Vis dėlto visa tai nusveria neabejotinas šios knygos privalumas – gausiais autentiškais šaltiniais grįstas pasakojimas.
|
|